Uostamiestis, kuris nemiega

Klaipėdos uostas niekada nebuvo tik krūva konteinerių ir kranų. Tai gyvas organizmas, kuris kvėpuoja kartu su Baltijos jūros bangomis ir reaguoja į kiekvieną pasaulinės prekybos virpesį. Bet tai, kas vyksta dabar, 2026-aisiais, pranoksta įprastą logistikos evoliuciją. Čia vyksta tikra revoliucija, kurios epicentre – ne valdžios nurodymai ar ES direktyvos, o pačių verslininkų iniciatyvos.

Vaikštant po uosto teritoriją, akis krenta į neįprastus dalykus. Šalia tradicinių terminalų iškilo moderniausios automatizuotos sandėliavimo sistemos, kurias valdyti gali vos keletas žmonių. Tarp senų pramoninių pastatų įsikūrė startuoliai, kurie kuria programinę įrangą logistikos optimizavimui. O labiausiai stebina tai, kad visa tai – ne iš viršaus primestas planas, o organiškai augantis ekosistema, kur vienas verslas papildo kitą.

Kai skaitmeninė transformacija tampa realybe

Prieš trejus metus terminas „skaitmeninė logistika” Klaipėdoje skambėjo kaip tolima ateities vizija. Dabar tai kasdienybė. Vienas ryškiausių pavyzdžių – bendrovė „PortChain Baltic”, kuri pradėjo veikti kaip nedidelė IT konsultacijų įmonė, o šiandien aptarnauja daugiau nei 40 procentų visų krovinių, einančių per Klaipėdos uostą.

Jų sukurta platforma leidžia stebėti krovinį realiuoju laiku nuo pat jo pakrovimo Kinijoje iki išpakavimo Vilniuje. Skamba paprasta, bet už šios paprastos sąsajos slypi sudėtinga sistema, kuri integruoja duomenis iš dešimčių skirtingų šaltinių – laivybos bendrovių, muitinės, sandėlių, vežėjų.

„Mes neišradom dviračio,” – sako įmonės vadovas Tomas Jankauskas. „Tiesiog paėmėm visas tas skirtingas sistemas, kurios anksčiau nekalbėjo viena su kita, ir privertėm jas bendrauti. Dabar klientas mato viską vienoje vietoje. Nereikia skambinti į dešimt skirtingų vietų, kad sužinotum, kur tavo konteineris.”

Tokios iniciatyvos keičia ne tik techninę pusę, bet ir visą verslo kultūrą. Skaidrumas tampa ne pasirinkimu, o standartu. Kai klientas mato tiksliai, kur jo krovinys ir kada jis atvyks, pranyksta erdvė įvairiems „netikėtumams” ir papildomoms išlaidoms, kurios anksčiau buvo įprastas reiškinys.

Žalioji logistika – ne tik gražūs žodžiai

Aplinkosauga logistikoje dažnai tampa greenwashing’o auka – daug kalbama, mažai daroma. Klaipėdoje situacija kitokia, ir tam yra labai pragmatiška priežastis: tai tiesiog tampa pelninga.

Bendrovė „EcoPort Solutions” pradėjo eksperimentuoti su elektriniais terminalų transporto priemonėmis 2024 metais. Iš pradžių skeptikai juokėsi – elektriniai krautuvai uoste, kur reikia kelti dešimčių tonų krovinius? Bet skaičiai kalba patys už save. Per dvejus metus įmonė sumažino kuro sąnaudas 60 procentų, o techninės priežiūros išlaidos nukrito perpus.

„Elektrinis krautuvas turi mažiau judančių dalių,” – paaiškina įmonės technikos direktorius Mindaugas Petraitis. „Nėra tepalų keitimo, nėra sudėtingų variklių remonto. Pirmieji metai buvo investicija, bet dabar mes taupome tūkstančius kasmet.”

Dar įdomesnis pavyzdys – bendras kelių logistikos įmonių projektas dėl saulės elektrinių ant sandėlių stogų. Tai nėra simbolinis gestas – įrengta galia jau dabar padengia apie 30 procentų terminalų elektros poreikių. Kai kurios įmonės perteklinę energiją net parduoda į tinklą, paversdamos sandėlių stogus papildomų pajamų šaltiniu.

Regioninė integracija kaip konkurencinis pranašumas

Klaipėdos verslas suprato tai, ko nesuprato daugelis kitų Europos uostų – vienas uostas nebegali konkuruoti su didžiaisiais logistikos centrais. Reikia kurti regionines ekosistemas.

Štai kodėl atsirado iniciatyva „Baltic Logistics Corridor” – tai ne viena įmonė, o konsorciumas iš 15 skirtingų verslo subjektų, apimantis ne tik Klaipėdą, bet ir Rygą, Taliną, net kai kuriuos Lenkijos uostus. Jie sukūrė bendrą rezervavimo sistemą, standartizavo dokumentų tvarkymo procesus, derino kainas.

„Mes konkuruojame ne tarpusavyje, o su Hamburgu, Roterdamu,” – aiškina konsorciume dalyvaujančios krovinių ekspedijavimo bendrovės vadovė Rasa Mockienė. „Jei klientas iš Kazachstano gali gauti vientisą paslaugą per visą Baltijos regioną, jam nerūpi, ar jo krovinys eina per Klaipėdą, ar per Rygą. Jis renkasi mus, o ne Vokietijos uostus.”

Ši strategija jau duoda rezultatų. Per pastaruosius metus tranzito srautai per Baltijos šalis išaugo 23 procentus, o tai tiesiogiai veikia Klaipėdos uosto apyvartas. Be to, tokia integracija leidžia efektyviau valdyti sezoninę paklausą – kai viename uoste yra perpildymas, kroviniai nukreipiami į kaimyninį.

Startuolių ekosistema uostamiestyje

Kas galėjo pagalvoti, kad Klaipėda taps technologijų startuolių traukos centru? Bet tai vyksta, ir ne atsitiktinai. Uostas – tai natūrali laboratorija logistikos inovacijoms. Čia yra realios problemos, kurias reikia spręsti dabar, ir yra klientai, pasiruošę mokėti už sprendimus.

„Klaipėda Tech Hub” – tai bendradarbystės erdvė, kurią finansuoja kelios stambios logistikos bendrovės kartu su savivaldybe. Čia dirba apie 30 startuolių, dauguma jų – logistikos ir supply chain srityje. Bet ne tik dirba – jie turi tiesioginę prieigą prie realių uosto operacijų, gali testuoti savo sprendimus realiomis sąlygomis.

Vienas tokių startuolių – „CargoPredict” – sukūrė dirbtinio intelekto sistemą, kuri prognozuoja uosto apkrovimą ir padeda optimizuoti resursų paskirstymą. Jų algoritmas analizuoja šimtus kintamųjų – nuo oro sąlygų iki geopolitinių įvykių – ir gali numatyti krovinių srautus su 85 procentų tikslumu.

„Mes pradėjome nuo paprastos idėjos – galėtume padėti terminalams geriau planuoti darbuotojų grafikus,” – pasakoja startuolio įkūrėjas Lukas Venckus. „Bet greitai supratome, kad mūsų sistema gali daug daugiau. Dabar ją naudoja ne tik terminalai, bet ir vežėjai, sandėliai, net gamyklos, kurios planuoja savo gamybą pagal krovinių atvykimo prognozes.”

Žmogiškasis faktorius automatizacijos amžiuje

Kalbant apie automatizaciją ir skaitmeninimą, neišvengiamai kyla klausimas – o kas bus su žmonėmis? Klaipėdos patirtis rodo, kad šis klausimas nėra toks paprastas, kaip atrodo.

Tiesa, kai kurie tradiciniai darbai nyksta. Automatizuoti terminalai reikalauja mažiau fizinio darbo. Bet tuo pačiu atsiranda naujų profesijų. Reikia žmonių, kurie programuoja ir prižiūri robotus. Reikia duomenų analitikų, kurie interpretuoja informaciją iš įvairių sistemų. Reikia procesų optimizuotojų, kurie sugeba matyti visą logistikos grandinę ir rasti tobulėjimo galimybes.

„Baltic Maritime Academy” – privatus mokymo centras Klaipėdoje – per pastaruosius dvejus metus perkvalifikavo daugiau nei 500 uosto darbuotojų. Buvę krautuvų vairuotojai mokosi programuoti automatizuotas sistemas. Buvę sandėlių darbuotojai tampa dronų operatoriais – taip, kai kurie sandėliai jau naudoja dronus inventorizacijai.

„Žmonės bijo pokyčių, tai normalu,” – sako akademijos direktorė Jūratė Kazlauskienė. „Bet kai jie pamato, kad gali išmokti naujų įgūdžių ir uždirbti daugiau, požiūris keičiasi. Mūsų problema dabar ne tai, kad žmonės nenori mokytis, o tai, kad nespėjame patenkinti paklausos.”

Dar vienas svarbus aspektas – darbo sąlygų gerinimas. Automatizacija perima sunkiausius ir pavojingiausius darbus. Tai reiškia mažiau traumų, mažiau profesinių ligų. Kai kurios įmonės praneša, kad nelaimingų atsitikimų darbe sumažėjo 70 procentų po automatizacijos įdiegimo.

Geopolitika ir nauji rinkos keliai

Pasaulio geopolitinė situacija pastaraisiais metais pakeitė logistikos žemėlapį. Tradiciniai maršrutai tapo nepatikimi arba visiškai užsidarė. Klaipėdos verslui tai – ne tik iššūkis, bet ir galimybė.

Viena įdomiausių iniciatyvų – „New Silk Road Baltic” projektas. Tai alternatyvus prekių maršrutas iš Centrinės Azijos į Vakarus, kuris eina per Kaspijos jūrą, Kaukazą ir Ukrainą (arba Baltarusiją, priklausomai nuo situacijos) į Klaipėdą. Tai ilgesnis kelias nei tradicinis geležinkelio maršrutas per Rusiją, bet daug greitesnis ir patikimesnis nei jūrų kelias per Suecą.

Kelios Klaipėdos logistikos bendrovės investavo į infrastruktūrą šiame koridoriuje – sandėlius Gruzijoje, perkrovimo terminalus Ukrainoje. Tai rizikinga, bet jau matomi rezultatai. Per 2025-2026 metus krovinių srautai šiuo maršrutu išaugo tris kartus.

„Mes žaidžiame ilgą žaidimą,” – sako vienos iš šių bendrovių vadovas, pageidavęs likti anonimu dėl projekto jautrumo. „Taip, yra rizika. Bet jei mes dabar neužimsime šios nišos, tai padarys kiti. O kai situacija stabilizuosis, mes būsime tie, kurie turi patirtį, ryšius, infrastruktūrą.”

Kai uostas tampa miesto dalimi

Tradiciškai uostai ir miestai gyveno atskirai. Uostas – tai pramonė, triukšmas, sunkvežimiai. Miestas – tai gyvenimas, kultūra, poilsis. Klaipėdoje šios ribos nyksta, ir tai kuria visiškai naują dinamiką.

Vienas ryškiausių pavyzdžių – senųjų sandėlių kvartalo transformacija. Vietoj apleistų pastatų atsirado mišri erdvė, kur veikia ir logistikos įmonės, ir kavinės, ir bendradarbystės erdvės, ir net meno galerijos. Tai skamba kaip gentrification istorija, bet realybė sudėtingesnė.

„Mes neišvarėme uosto verslo, mes jį integravome,” – paaiškina projekto kūrėja, architektė Giedrė Stankevičiūtė. „Pirmame aukšte gali būti logistikos įmonės biuras, antrame – dizaino studija, trečiame – butai. Tai veikia, nes šiuolaikinė logistika nebėra triukšminga pramonė. Tai žmonės prie kompiuterių.”

Tokia integracija turi ir praktinę naudą. Logistikos įmonės gauna prieigą prie platesnio talentų baseino – žmonės, kurie anksčiau nė negalvojo dirbti uosto sektoriuje, dabar mato jį kaip patrauklią karjeros galimybę. O miestas gauna ekonominį aktyvumą ir mokesčių pajamas.

Dar viena įdomi iniciatyva – „Port to Public” programos, kai kai kurie uosto objektai tam tikromis valandomis tampa prieinami visuomenei. Pavyzdžiui, sekmadieniais galima atvykti į tam tikras uosto teritorijas, pamatyti, kaip veikia terminalai, net užlipti ant kai kurių kranų. Tai keičia visuomenės suvokimą – uostas nebėra uždaras ir paslaptingas, jis tampa miesto dalimi, kuria gyventojai didžiuojasi.

Ką visa tai reiškia Lietuvai ir toliau

Klaipėdos verslo iniciatyvos – tai ne tik vietinė istorija. Jos keičia visą Lietuvos logistikos sektorių ir net platesnį regioną. Kai Klaipėdoje atsiranda naujos technologijos ar verslo modeliai, jie greitai plinta į kitas šalis.

Pavyzdžiui, „PortChain Baltic” platforma dabar naudojama ne tik Klaipėdoje, bet ir Rygoje, Taline, net kai kuriuose Lenkijos uostuose. Tai reiškia, kad Lietuva eksportuoja ne tik paslaugas, bet ir technologijas, know-how. Tai visiškai kitoks ekonomikos lygmuo.

Be to, sėkmingos iniciatyvos traukia investicijas. Per pastaruosius dvejus metus į Klaipėdos logistikos sektorių investuota daugiau nei 300 milijonų eurų – ir tai daugiausia privačios investicijos, ne ES fondai. Tai rodo, kad investuotojai mato realų potencialą ir tikisi grąžos.

Žinoma, ne viskas rožėmis klota. Yra iššūkių – infrastruktūros apribojimai, biurokratinės kliūtys, talentų trūkumas tam tikrose srityse. Bet tai, kas vyksta Klaipėdoje, rodo, kad verslas gali būti pokyčių variklis. Nereikia laukti, kol valdžia pasakys, ką daryti. Galima imti ir daryti patiems.

Žvelgiant į ateitį, aišku viena – Klaipėdos modelis, kur verslo iniciatyvos, technologijos, regioninė integracija ir žmogiškųjų išteklių vystymas eina ranka rankon, gali tapti pavyzdžiu ne tik Baltijos regionui, bet ir visai Europai. Mažas uostas gali konkuruoti su didžiaisiais ne dydžiu, o protingomis inovacijomis ir lankstumu. Ir tai, kas dabar vyksta Klaipėdoje, yra geriausias šios tiesos įrodymas.

Uostamiestis tikrai nemiega – jis kuria ateitį, kuri jau čia, 2026-aisiais.