Žalioji revoliucija pajūryje: kai verslas susiduria su realybe

Klaipėdos uosto miestas visada gyveno savo ritmu – čia prekės keliauja iš Rytų į Vakarus, čia verslas sukasi greičiau nei bet kur kitur Lietuvoje. Bet 2026 metai atnešė kažką, ko niekas iš tikrųjų nebuvo pasirengęs sutikti su šypsena: naujus ES aplinkosaugos reikalavimus, kurie nebe rekomendacijos, o griežtos normos su konkrečiomis baudomis.

Sėdžiu Klaipėdos senamiestyje, kavos puodelis rankoje, ir stebiuosi, kaip greitai viskas pasikeitė. Prieš ketverius metus apie CBAM (Anglies dioksido pasienio koregavimo mechanizmą) kalbėjo tik keletas entuziastų ir aplinkosaugininkų. Dabar tai – kasdienybė kiekvienam verslininkui, kuris dirba su importu ar eksportu. O tokių Klaipėdoje – dauguma.

Kai logistikos įmonės virsta aplinkosaugos ekspertėmis

Pirmieji smūgį pajuto logistikos milžinai. Viena didžiausių Klaipėdos krovinių vežimo įmonių direktorius Tomas (pavardės nenorėjo skelbti, nes „konkurentai skaito”) pasakoja, kaip per pastaruosius dvejus metus jų įmonė investavo beveik 3 milijonus eurų į transporto parko atnaujinimą.

„Žinai, mes galvojome, kad turime laiko. Kad tie reikalavimai – tai kažkur ten, Briuselyje, popierius. Bet kai 2025-ųjų pabaigoje pradėjo veikti tikros sankcijos, kai klientai iš Vokietijos ir Skandinavijos pradėjo reikalauti CO2 ataskaitų už kiekvieną pervežimą, supratome – arba keičiamės, arba užsidarome”, – jis kalba rimtai, be jokių gražių žodžių.

Įmonė dabar turi 40 elektrinių sunkvežimių, kurie dirba trumpuose maršrutuose, ir 15 naujausios kartos dyzelinių vilkikų su Euro 7 standartais ilgiesiems reisams. Bet svarbiausia – jie įdiegė skaitmeninę sistemą, kuri skaičiuoja anglies pėdsaką realiu laiku. Kiekvienas klientas gali telefone matyti, kiek CO2 išmetama vežant jo krovinius.

„Iš pradžių manėme, kad tai tik papildomi kaštai. Bet dabar tai tapo mūsų konkurenciniu pranašumu. Turime užsakymų iš įmonių, kurios moka 15-20 procentų daugiau, tik kad galėtų rodyti savo investuotojams žalias ataskaitas”, – priduria Tomas.

Mažieji verslo žaidėjai: išlikti ar pasiduoti?

Bet ne visi turi milijonus investicijoms. Mažos ir vidutinės įmonės – o tokių Klaipėdoje absoliuti dauguma – susiduria su visai kitokiais iššūkiais. Lankydamasis Laukininkų rajone, kur susitelkusios nedidelės gamybos įmonės, girdžiu panašias istorijas.

Metalų apdirbimo dirbtuvės savininkas Vytautas jau ketvirta karta bando gauti ES paramą aplinkosauginiams projektams. „Sistema tokia sudėtinga, kad reikia samdyti konsultantus. O konsultantai kainuoja tiek, kad geriau pačiam bandyti išmokti”, – juokiasi jis, nors akyse matyti nuovargis.

Jo įmonė gamina komponentus laivų pramonei – tradicinė Klaipėdos veikla. Naujieji reikalavimai dėl atliekų tvarkymo, chemikalų naudojimo ir energijos efektyvumo reiškia, kad reikia keisti beveik visus gamybos procesus. „Mes jau įdiegėme uždarą vandens cirkuliacijos sistemą – tai kainavo 80 tūkstančių. Dabar ruošiamės keisti šildymo sistemą. Skaičiuoju, kad per trejus metus investavome daugiau nei per visą ankstesnį dešimtmetį”, – vardija Vytautas.

Bet yra ir gera žinia. Kai kurios mažos įmonės susiorganizavo į kooperatyvus. Keturios nedidelės baldų gamyklos Klaipėdos rajone susijungė ir kartu įsigijo modernią medienos atliekų perdirbimo įrangą. Dabar jos ne tik atitinka reikalavimus, bet ir uždirba parduodamos granules šildymui.

Uosto zona: kur susikerta nacionaliniai ir tarptautiniai interesai

Klaipėdos uostas – tai atskira valstybė valstybėje. Čia dirba dešimtys įmonių, čia kiekvieną dieną prabėga milijonai eurų. Ir čia aplinkosaugos reikalavimai tampa ne tik technine, bet ir geopolitine problema.

Uosto direkcija 2024 metais priėmė „Žaliąjį uosto planą 2030″, bet realybė pasirodė daug sudėtingesnė nei popierius. Vienas didžiausių iššūkių – laivų išmetamų teršalų kontrolė. Nuo 2026 metų pradžios visi uoste stovinčių laivai privalo naudoti krantinės elektros energiją, o ne savo dyzelinius generatorius.

„Tai skamba paprasta, bet praktiškai reiškia, kad reikėjo nutiesti kilometrus naujų kabelių, pastatyti transformatorines, derinti su laivų kompanijomis skirtingus standartus”, – pasakoja Gintarė, uosto aplinkosaugos skyriaus vadovė. Ji rodo man žemėlapį su pažymėtomis vietomis, kur jau įrengti prijungimo taškai. „Iš 25 planinių taškų turime 18. Kiti bus iki metų pabaigos. Bet problema ne technikoje – problema, kad ne visi laivai turi tinkamas sistemas prijungimui. Ir tada kyla klausimas: ar mes draudžiame jiems įplaukti?”

Tai jautrus klausimas, nes Klaipėdos uostas konkuruoja su kitais Baltijos uostais. Per griežti reikalavimai gali nustumti klientus į Rygą ar Ventspilį. Per švelnūs – gali atnešti baudas iš ES ir reputacijos nuostolius.

Paslėpti kaštai ir netikėti laimėjimai

Kalbant apie pinigus, situacija nėra vienareikšmė. Daugelis įmonių skundžiasi išaugusiomis sąnaudomis, bet kai pradedi gilintis į detales, paaiškėja įdomių dalykų.

Viena vidutinio dydžio maisto produktų gamykla Klaipėdoje investavo 200 tūkstančių eurų į saulės elektrines ant savo pastatų stogų. „Pirmąjį pusmetį galvojome, kad tai buvo klaida. Bet dabar, kai elektros kainos vėl šoko aukštyn, matome, kad atsipirks greičiau nei tikėjomės – ne per 7, o per 5 metus”, – skaičiuoja įmonės finansų direktorė Jurgita.

Be to, ji pastebi kažką, apie ką retai kalbama: „Kai pradėjome sistemingai matuoti ir optimizuoti energijos suvartojimą, radome tiek daug švaistymo vietų! Sena šaldymo įranga, kurios niekas neatnaujino, nes „ji dar veikia”. Prastas pastatų šiltinimas. Neefektyvūs gamybos procesai. Aplinkosaugos reikalavimai privertė mus pažvelgti į viską iš naujo, ir dabar mes ne tik švaresni, bet ir efektyvesni.”

Panašią istoriją pasakoja ir statybų bendrovės vadovas. Naujieji reikalavimai statybinėms atliekoms reiškė, kad reikia organizuoti rūšiavimą statybvietėse. „Iš pradžių darbininkai niurzgėjo, kad tai papildomas darbas. Bet kai pradėjome parduoti išrūšiuotas metalo atliekas, medienos atliekas, net plastiko atliekas, supratome, kad tai ne kaštai – tai papildoma pajamų eilutė. Praėjusiais metais iš atliekų pardavimo gavome 45 tūkstančius eurų.”

Technologijos, kurios keičia žaidimo taisykles

Vienas įdomiausių pokyčių Klaipėdos verslo bendruomenėje – technologijų įsisavinimo tempas. Įmonės, kurios dar prieš penkerius metus vos naudojo kompiuterius, dabar kalba apie dirbtinį intelektą ir IoT sensorius.

Lankydamasis vienoje cheminių medžiagų sandėliavimo įmonėje, matau visą sieną ekranų, kuriuose realiu laiku rodomi duomenys iš šimtų jutiklių. „Mes stebime oro kokybę, temperatūrą, drėgmę, bet svarbiausia – bet kokius nuotėkius ar anomalijas”, – rodo man sistemą įmonės technologijų vadovas Mantas.

Ši sistema kainavo 150 tūkstančių eurų, bet ji ne tik padeda atitikti aplinkosaugos reikalavimus – ji taip pat sumažino draudimo įmokas 30 procentų. „Draudimo kompanijos mato, kad mes rimtai žiūrime į riziką. Ir tai atsispindi kainose.”

Kita įmonė, užsiimanti maisto produktų eksportu, įdiegė blockchain technologija pagrįstą sistemą, kuri leidžia sekti produkto kelią nuo gamintojo iki galutinio vartotojo, įskaitant visą aplinkosauginę informaciją. „Mūsų klientai Vakarų Europoje to reikalauja. Jie nori žinoti ne tik tai, kad produktas kokybiškas, bet ir tai, kad jis pagamintas ir pristatytas atsakingai”, – aiškina įmonės vadovė.

Žmogiškasis faktorius: kai darbuotojai tampa pokyčių varikliu

Bet visos technologijos ir investicijos nieko nereiškia be žmonių, kurie su tuo dirba kasdien. Ir čia Klaipėdos verslas susiduria su dar vienu iššūkiu – žmonių mokymu ir motyvacija.

Kalbėjau su kelių įmonių HR vadovais, ir visi jie pasakoja panašias istorijas. Darbuotojai, ypač vyresni, iš pradžių priešinasi pokyčiams. Naujos procedūros, naujos ataskaitos, nauji reikalavimai – visa tai atrodo kaip nereikalingas biurokratijos prieaugis.

„Mes supratome, kad vien tik nurodymai neveikia. Reikėjo paaiškinti KODĖL mes tai darome”, – sako vienos gamybos įmonės personalo vadovė Rasa. Jos įmonė organizavo serijas mokymo sesijų, kur darbuotojams buvo parodyta ne tik tai, kaip atitikti reikalavimus, bet ir kodėl tai svarbu – ir įmonei, ir jiems patiems.

„Kai žmonės suprato, kad geresnė aplinkosauga reiškia sveikesnes darbo sąlygas jiems, kad efektyvesnis energijos naudojimas reiškia stabilesnę įmonę ir saugesnius darbo vietas, požiūris pasikeitė”, – pasakoja ji.

Kai kurios įmonės net įvedė premijas už aplinkosaugines iniciatyvas. Darbuotojai, kurie sugalvoja, kaip sumažinti atliekas ar sutaupyti energijos, gauna bonusus. „Ir žinai kas? Geriausi pasiūlymai ateina ne iš vadovų, o iš paprastų darbininkų, kurie kasdien dirba su procesais ir mato, kas neefektyvu”, – priduria Rasa.

Kai krizė tampa galimybe: naujos verslo niša

Įdomu tai, kad aplinkosaugos reikalavimai sukūrė visiškai naują verslo sektorių Klaipėdoje. Konsultacinės įmonės, kurios padeda kitiems verslams prisitaikyti prie reikalavimų, auga kaip grybai po lietaus.

Viena tokia įmonė, įkurta tik prieš dvejus metus, dabar turi 15 darbuotojų ir planuoja plėstis. „Mes padedame įmonėms ne tik atitikti minimalius reikalavimus, bet ir paversti aplinkosaugą konkurenciniu pranašumu”, – pasakoja įmonės įkūrėja Ieva, kuri anksčiau dirbo ES institucijose Briuselyje ir nusprendė grįžti į Lietuvą.

Jos įmonė siūlo viską – nuo pradinių auditų iki pilno procesų perorganizavimo. „Matome, kad įmonės nori ne tik išvengti baudų, bet ir tikrai tapti tvaresnėmis. Ypač tos, kurios dirba su tarptautiniais klientais. Žalioji reputacija dabar verta pinigų.”

Kitas augantis sektorius – atliekų tvarkymo ir perdirbimo paslaugos. Kelios naujos įmonės specializuojasi specifinių pramoninių atliekų tvarkyme, kurios anksčiau tiesiog buvo išvežamos į sąvartynus. Dabar jos perdirbamos ir grąžinamos į apyvartą.

Ateitis prasideda šiandien: kaip Klaipėda žiūri į 2030-uosius

Sėdžiu Smiltynėje, žiūriu į uostą kitoje pusėje, ir galvoju apie tai, ką išgirdau per pastarąsias savaites. Klaipėdos verslas tikrai nėra idealus aplinkosaugos pavyzdys – dar daug kas turi keistis, dar daug iššūkių laukia priekyje. Bet tai, kas vyksta dabar, yra tikra transformacija.

Verslo bendruomenė suprato, kad aplinkosaugos reikalavimai nėra laikinas reiškinys, kurio galima išvengti ar apie kurį galima pamiršti. Tai – nauja realybė, su kuria reikia ne tik susitaikyti, bet ir mokytis ją naudoti savo naudai.

Praktiški patarimai tiems, kurie dar tik pradeda šį kelią? Pirma, nepulkite į paniką ir nebandykite visko padaryti iš karto. Pradėkite nuo audito – išsiaiškinkite, kur esate dabar ir ko reikalauja iš jūsų. Antra, ieškokite partnerių – nei viena įmonė neturi spręsti visų problemų viena. Kooperacija, bendradarbiavimas, patirties dalijimasis – tai veikia. Trečia, investuokite į žmones, ne tik į technologijas. Geriausia įranga nieko neduos, jei darbuotojai nesupras, kodėl ir kaip ją naudoti.

Ir paskutinis dalykas – žiūrėkite į tai kaip į galimybę, ne kaip į naštą. Įmonės, kurios tai suprato pirmosios, dabar žaidžia pagal savo taisykles. Jos ne tik atitinka reikalavimus – jos kuria naujus standartus, pritraukia geriausius klientus, gauna geresnes finansavimo sąlygas.

Klaipėda, kaip visada, prisitaiko. Šis miestas matė daug pokyčių per savo istoriją, ir šis – tik dar vienas iššūkis, kurį verslo bendruomenė pamažu, bet užtikrintai įveikia. Ne visada gražiai, ne visada greitai, bet – įveikia. Ir tai, kas iš pradžių atrodė kaip našta, pamažu virsta nauju konkurenciniu pranašumu šiame nuolat besikeičiančiame pasaulyje.