Uostas, kuris maitina šalį, bet negauna pagarbos

Klaipėda jau seniai nustojo būti tiesiog „trečiuoju miestu”. Bet oficiali retorika vis dar elgiasi su ja kaip su regionine provincija, kuriai kartais numeta kokį infrastruktūros projektą ir tikisi, kad miestas tyliai dėkos. Tuo tarpu realybė yra visiškai kitokia – Klaipėdos uostas 2023 metais perkrovė daugiau nei 40 milijonų tonų krovinių, o tai reiškia, kad didžioji dalis Lietuvos eksporto ir importo logistiškai praeina per šį miestą. Vilnius gali turėti biurų parkus ir startuolių ekosistemas, bet be Klaipėdos ta ekosistema tiesiog neturėtų kur siųsti savo produkcijos.

Problema ta, kad šis faktas retai patenka į ekonominės politikos diskusiją. Sprendimai priimami Vilniuje, pinigai dažnai lieka Vilniuje, o Klaipėda toliau dirba kaip gerai suteptas mechanizmas, kurio niekas nenori taisyti, kol jis nesuges.

Diversifikacija, kuri įvyko be fanfarų

Dar vienas dalykas, apie kurį oficialios ataskaitos kalba labai atsargiai – tai kaip Klaipėda pastarąjį dešimtmetį tyliai diversifikavo savo ekonomiką. Miestas nebėra vien uosto miestas. Čia veikia reikšmingas gamybos sektorius – laivų remontas, medienos perdirbimas, maisto pramonė. Laisvoji ekonominė zona pritraukė investicijų, kurios realiai sukūrė darbo vietas, o ne tik gražias prezentacijas investuotojų konferencijoms.

Turizmas irgi auga, nors šis augimas turi savų prieštaravimų – Palangos ir Neringos spūstys vasarą rodo, kad infrastruktūra nepasiveja paklausos. Bet tai jau atskira tema. Esmė ta, kad Klaipėdos ekonominis modelis tapo lankstesnis, ir tai įvyko daugiausia dėl vietinių verslininkų ir savivaldos iniciatyvų, o ne dėl centrinės valdžios vizijos.

Energetika kaip lūžio taškas

Suskystintų gamtinių dujų terminalas – tai vienas atvejis, kai Klaipėda gavo tikrą strateginę reikšmę ir tai buvo pripažinta. „Independence” plūduriuojantis terminalas pakeitė Lietuvos energetinę priklausomybę nuo Rusijos, ir tai nėra perdėjimas. Tai buvo politiškai drąsus ir ekonomiškai pagrįstas sprendimas.

Tačiau verta klausti – kiek iš šio strateginio turto ekonominės naudos lieka pačiame mieste? Infrastruktūra yra, darbo vietos yra, bet mokestinė bazė, investicijos į miesto plėtrą, gyvenimo kokybės gerinimas – čia skaičiai jau ne tokie įspūdingi. Klaipėda tarnauja nacionaliniams interesams, bet nacionaliniai interesai ne visada atsilygina tuo pačiu.

Tai, ką skaičiai paslepia po savimi

BVP statistika Lietuvoje vis dar labai stipriai koncentruota Vilniuje. Bet BVP neskaičiuoja to, kiek vertės sukuria tranzitinė logistika, kiek darbo vietų išlaiko uosto ekosistema netiesiogiai, kiek smulkaus verslo gyvuoja dėl to, kad miestas yra aktyvus ekonominis mazgas. Klaipėda šioje statistikoje atrodo mažesnė, nei yra iš tikrųjų.

Be to, demografinė situacija mieste nėra tokia katastrofiška, kaip daugelyje kitų Lietuvos regionų. Žmonės lieka, nes yra kur dirbti. Tai skamba paprastai, bet Lietuvos kontekste tai yra išskirtinis pasiekimas, kurį reikėtų analizuoti ir kopijuoti, o ne ignoruoti.

Antras variklis ar pirmasis, kurį pamiršome įjungti į pilną galią

Klaipėda jau yra antras Lietuvos ekonomikos variklis – tik niekas oficialiai nenori to garsiai pasakyti, nes tai reikštų pripažinti, kad ekonominė politika turėtų būti labiau decentralizuota, kad investicijos turėtų sekti paskui realią ekonominę veiklą, o ne paskui politinę gravitaciją. Miestas veikia nepaisant sistemos, o ne dėl jos – ir tai yra ir komplimentas Klaipėdai, ir kritika visiems kitiems. Kol centrinė valdžia žiūrės į uostamiestį kaip į naudingą, bet antraeilį žaidėją, tol ir turėsime ekonomiką, kuri dirba pusiau pajėgumu. O tai, švelniai tariant, yra prabanga, kurią Lietuva vargu ar gali sau leisti.