Uostas, kuris dirba, kol kiti kalba

Klaipėda niekada nebuvo ta miestų, apie kurį rašomi įkvepiantys verslo žurnalų viršeliai. Vilnius gauna dėmesį kaip startuolių ekosistema, Kaunas pozicionuoja save kaip technologijų slėnį, o Klaipėda… tiesiog dirba. Ir galbūt būtent tai yra jos didžiausias pranašumas, kurį didieji miestai vis dar atsisako pripažinti.

Logistika – ne tik geografija, bet ir pinigai

Klaipėdos uostas – vienintelis giliavandens uostas Baltijos šalyse – per metus perkrauna daugiau nei 40 milijonų tonų krovinių. Tai nėra statistika iš turistinio lankstinuko. Tai reiškia, kad įmonė, įsikūrusi Klaipėdoje, turi tiesioginę prieigą prie tarptautinių tiekimo grandinių be tarpininkų, papildomų logistikos sluoksnių ir laiko nuostolių. Vilniaus verslas šią privilegiją perka brangiai – per vežėjus, sandėlius ir prarastą laiką.

Geležinkelio jungtys į Rytus ir Vakarus, „Via Baltica” koridorius, tiesioginis susisiekimas su Skandinavija – tai ne ateities planai, tai veikianti infrastruktūra. Ir ji nepastatyta per pastaruosius penkerius metus dėl kokios nors strategijos. Ji tiesiog yra.

Nekilnojamasis turtas, kuris dar neišprotėjo

Vilniuje komercinio nekilnojamojo turto kainos pasiekė tašką, kai rimtai reikia svarstyti, ar biuras miesto centre yra verslo būtinybė, ar tiesiog prestižo simbolis. Klaipėdoje ši diskusija dar neįvyko. Sandėliavimo, gamybos ir biurų patalpų kainos išlieka konkurencingos, o tai tiesiogiai veikia verslo pelningumą – ypač gamybos, logistikos ar didmeninės prekybos sektoriuose.

Žinoma, galima kontrargumentuoti, kad talentų telkinys mažesnis. Tačiau šis argumentas pradeda byrėti, kai žiūri į nuotolinio darbo realybę ir tai, kad Klaipėdos universitetas bei kolegijos kasmet išleidžia specialistus, kurie vis dažniau renkasi likti, o ne važiuoti.

Laisvoji ekonominė zona – ne reklama, o skaičiai

Klaipėdos laisvoji ekonominė zona egzistuoja nuo 2002 metų ir siūlo tai, ko niekas kitas Lietuvoje neduoda tokiu mastu: pelno mokesčio lengvatos iki 10 metų, nekilnojamojo turto mokesčio atleidimas, supaprastintos procedūros. Tai nėra teoriniai pasiūlymai – zonoje veikia daugiau nei 30 tarptautinių įmonių, tarp jų „Hella”, „Vakarų laivų gamykla”, kiti stambūs pramonės žaidėjai.

Keista, bet apie tai beveik nekalbama nacionaliniame verslo diskurse. Galbūt todėl, kad sėkmė be triukšmo netelpa į šiuolaikinį pasakojimą apie inovacijas ir ekosistemas.

Pramonė, kuri nemėgsta Instagram

Klaipėda niekada nemėgino tapti „kitu Berlinu” ar „Šiaurės Europos Silicon Valley”. Ir tai – ne trūkumas. Čia veikia laivų statybos ir remonto pramonė, medienos perdirbimas, maisto pramonė, chemija. Tai sektoriai, kurie generuoja realią pridėtinę vertę, moka realius atlyginimus ir neišnyksta, kai pasikeičia investuotojų nuotaikos.

Startuolių kultūra turi savo vietą, bet šalis, kuri pamiršta gamybą ir pramonę, vieną dieną atsibunda su ekonomika, pastatyta ant paslaugų, kurias galima perkelti per vieną Zoom skambutį.

Tai, ką Vilnius ir Kaunas turėtų sau pripažinti

Niekas čia nesako, kad Klaipėda yra tobula. Miesto valdymas turi savo problemų, kultūrinis gyvenimas negali konkuruoti su sostine, o talentų nutekėjimas į didesnius miestus vis dar yra realybė. Bet verslo prasme Klaipėda turi kažką, ko neįmanoma sukurti dirbtinai – veikiančią infrastruktūrą, geografinę logiką ir ekonominius instrumentus, kurie realiai mažina išlaidas.

Didieji miestai mėgsta kalbėti apie ekosistemas, tinklus ir inovacijų kultūrą. Klaipėda tiesiog turi uostą, geležinkelį, laisvąją ekonominę zoną ir pramonę, kuri dirba. Kartais tai yra daugiau nei bet koks „hub’as” ar „klasteris”, kuriam reikia penkių metų, kad pradėtų duoti rezultatų. Verslas, kuris ieško ne prestižo, o pelno, šią logiką supranta. Kiti – kol kas ne.