Uostas, kuris judina daugiau nei laivus

Klaipėda dažnai lieka Vilniaus šešėlyje, kai kalbama apie Lietuvos ekonomiką. Bet tai šiek tiek klaidinantis vaizdas. Klaipėdos valstybinis jūrų uostas – didžiausias Baltijos šalių uostas pagal krovos apimtis – per metus perkrauna apie 40–45 milijonus tonų krovinių. Tai nėra abstraktus skaičius: kiekviena tona reiškia mokesčius, darbo vietas, logistikos grandines, kurios driekiasi toli už miesto ribų.

Uostas tiesiogiai ir netiesiogiai sukuria apie 50 000 darbo vietų visoje Lietuvoje. Tai reiškia, kad jo veikla jaučiama ne tik Klaipėdoje – ji pasiekia Vilniaus sandėlius, Kauno gamyklas, Šiaulių transporto įmones. Uosto indėlis į Lietuvos BVP siekia apie 6–7 procentus, o tai rimtas argumentas tiems, kurie vis dar galvoja, kad Klaipėda – tik regioninis miestas.

Laisvoji ekonominė zona: ne tik gražus pavadinimas

Klaipėdos laisvoji ekonominė zona (LEZ) veikia nuo 2002 metų ir per tą laiką pritraukė daugiau nei 60 užsienio investuotojų iš Vokietijos, Danijos, Švedijos, Japonijos ir kitų šalių. Bendros investicijos viršija 600 milijonų eurų.

Kodėl čia ateina užsienio kompanijos? Priežasčių kelios. Pirma, mokestinės lengvatos – pelno mokesčio atostogos iki 10 metų. Antra, geografija: Klaipėda yra natūralus tiltas tarp Vakarų Europos ir Rytų rinkų. Trečia, infrastruktūra, kuri per pastaruosius dešimt metų buvo rimtai modernizuota.

Čia gamina „Hella” (automobilių elektronika), „Western Baltic Engineering” (laivų komponentai) ir kitos kompanijos, kurių produkcija keliauja į visą pasaulį. Tai ne surinkimo cechai – tai aukštesnės pridėtinės vertės gamyba, kuri keičia Klaipėdos ekonominį profilį.

Energetika kaip nauja atrama

Vienas įdomiausių poslinkių per pastarąjį dešimtmetį – Klaipėda tapo Lietuvos energetinio saugumo simboliu. Suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas „Independence” pradėjo veikti 2014 metais ir iš esmės pakeitė žaidimo taisykles: Lietuva nustojo būti šimtu procentų priklausoma nuo rusiškų dujų.

Dabar Klaipėda žiūri į atsinaujinančią energetiką. Planuojami jūriniai vėjo parkai Baltijos jūroje – tai ne tik ekologinis projektas, bet ir ekonominis. Skaičiuojama, kad vien statybų fazė sukurs tūkstančius darbo vietų, o ilgalaikis poveikis regionui bus dar didesnis. Klaipėda turi realią galimybę tapti Baltijos jūros regiono atsinaujinančios energetikos centru.

Iššūkiai, apie kuriuos reikia kalbėti atvirai

Būtų nesąžininga piešti tik rožinį paveikslą. Klaipėda turi problemų, kurios stabdo augimą.

Gyventojų skaičius mažėja – miestas šiandien turi apie 145 000 gyventojų, o tai mažiau nei prieš dešimtmetį. Jaunimas važiuoja į Vilnių arba į užsienį. Tai kuria darbo jėgos trūkumą, ypač kvalifikuotų specialistų segmente.

Infrastruktūra taip pat nėra tobula. „Rail Baltica” projektas Klaipėdai yra gyvybiškai svarbus – geležinkelio jungtis su Vakarų Europa dramatiškai padidintų uosto konkurencingumą. Bet projekto įgyvendinimas vėluoja, o tai kelia nerimą verslo bendruomenei.

Be to, Klaipėda vis dar per daug priklauso nuo tranzitinių krovinių, kurių srautai gali svyruoti priklausomai nuo geopolitinės situacijos. Diversifikacija – tai žodis, kurį miesto planuotojai turėtų kartoti kaip mantrą.

Kur link plaukia šis miestas

Klaipėda nėra Vilnius ir niekada nebus. Bet tai ir nereikalinga. Miestas turi savo nišą – logistika, energetika, jūrinė pramonė, turizmas – ir ta niša yra strategiškai svarbi visai Lietuvai.

Ateities planai apima uosto gilinimą, naujų terminalų statybą, skaitmeninės infrastruktūros plėtrą. Kalbama ir apie „žaliojo uosto” koncepciją – tai reiškia mažesnį anglies pėdsaką, efektyvesnę energijos vartoseną, tvaresnę logistiką. Tai ne tik madinga retorika: ES fondai ir privatus kapitalas eina ten, kur yra tvarumo įsipareigojimai.

Klaipėda jau yra antrasis Lietuvos ekonomikos variklis – ne pagal gyventojų skaičių ar biurų kiekį, bet pagal tai, kiek ji sukuria realios ekonominės vertės. Klausimas nėra ar ji augs, bet kaip greitai ir ar sugebės išlaikyti žmones, kurie tą augimą kurs.