Uostas yra, ambicijų – mažiau

Klaipėda mėgsta save vadinti jūrine sostine. Ant suvenyrų, miesto svetainėse, politikų kalbose – visur tas pats epitetas. Bet jei pažiūrėtum į tai, kas iš tikrųjų vyksta šiame mieste, kyla klausimas: ar tai ne tik gražiai skambantis titulas, kurį niekas rimtai nekvestionuoja?

Klaipėdos uostas tikrai veikia – ir veikia neblogai. 2023 metais per jį pervežta apie 37 milijonus tonų krovinių. Tai rimtas skaičius. Uostas yra vienas svarbiausių Baltijos regione, o LNG terminalas „Independence” suteikė Lietuvai energetinę nepriklausomybę, kurios kitos šalys galėjo tik pavydėti. Tai faktas, ir jo nereikia nuvertinti.

Bet štai čia ir prasideda problema: uostas veikia, o miestas – ne visai.

Kai infrastruktūra lenkia viziją

Tikra jūrinė sostinė – tai ne tik krovininiai terminalai ir naftos cisternos. Tai jūrinė kultūra, pramonė, turizmas, švietimas ir inovacijos, kurie vienas kitą maitina. Kopenhaga, Hamburgas, Roterdamas – jie nepretenduoja į jūrinę sostinę vien dėl to, kad turi uostą. Ten jūra yra gyvenimo būdas, ekonomikos stuburas ir miesto tapatybė vienu metu.

Klaipėdoje? Jūrinė pramonė ir miestas gyvena lyg du skirtingi organizmai. Uosto zona – atskira valstybė su savo taisyklėmis, o miestiečiai į ją žiūri pro tvorą. Kruizinių laivų turizmas, kuris galėtų atnešti realių pajamų ir gyvybės, vystosi vangiai. 2019-aisiais Klaipėda priėmė apie 50 kruizinių laivų – tai juokingai mažas skaičius, palyginti su Talinu ar Ryga, kurie neturi nei pusės Klaipėdos uosto galimybių.

Jūrų muziejus – puikus, vienas geriausių regione. Bet vienas muziejus dar nedaro sostinės.

Švietimas ir mokslas: potencialas, kuris miega

Klaipėdos universitetas turi jūrinių mokslų programas. Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla rengia specialistus. Skamba solidžiai. Bet kur tie specialistai dingsta po studijų? Dažniausiai – į Hamburgą, Kopenhagą ar bent Vilnių. Klaipėda nesugebėjo sukurti ekosistemos, kuri tuos žmones sulaikytų ir jų žinias paverstų verslu ar inovacijomis.

Jūrinių technologijų startuolių? Beveik nėra. Rimtų tarptautinių jūrinių konferencijų, kurios trauktų ekspertus iš viso pasaulio? Vienetai. Miestas turi žaliavą – žmones, vietą, infrastruktūrą – bet neturi recepto, kaip iš to virti ką nors vertingo.

Politinė valia arba jos nebuvimas

Čia reikia būti tiesiam: Klaipėdos problemos nėra geografinės ar ekonominės. Jos yra politinės ir mentalinės. Vilnius siurbia investicijas, talentus ir dėmesį – tai suprantama, tai sostinės logika. Bet Klaipėda per mažai kovoja už savo vietą. Miesto valdžia per daug laiko praleidžia ginčuose dėl smulkmenų ir per mažai – kurdama ilgalaikę jūrinę strategiją su konkrečiais tikslais ir terminais.

Uosto direkcija ir miesto savivaldybė istoriškai veikia ne visada sinchroniškai. Tai nėra paslaptis – tai viešai pripažįstama problema, kuri dešimtmečiais lieka neišspręsta. Kai du pagrindiniai miesto varomieji jėgos traukia skirtingomis kryptimis, rezultatas yra stagnacija, apvilkta optimistiniais pranešimais spaudai.

Tarp to, kas yra, ir to, kas galėtų būti

Klaipėda nėra nesėkmė. Tai miestas su realiais pasiekimais ir tikru potencialu, kuris tiesiog atsisako jo pilnai išnaudoti – arba nežino kaip. Skirtumas tarp „turime uostą” ir „esame jūrinė sostinė” yra milžiniškas, ir kol kas Klaipėda tvirtai stovi pirmoje pusėje.

Jei miestas rimtai norėtų to titulo, reikėtų ne naujų šūkių, o konkrečių sprendimų: integruotos uosto ir miesto plėtros vizijos, agresyvesnės kruizinio turizmo politikos, jūrinių inovacijų parko, kuris sulaikytų talentus, ir – svarbiausia – politikų, kurie suprastų, kad jūrinė sostinė kuriama ne per rinkimų kampanijas, o per dešimtmečius nuoseklaus darbo. Kol to nėra, titulas lieka tik gražiu žodžiu ant suvenyrų puodelio.